nespalvota

Kelionė po Lietuvą

Vilnius – Dzūkija – Panemunė – Žemaitija

Liepos mėnesį susėdome keturiese į "Peugeot" automobilį ir savaitę keliavome per Lietuvą. Maršrutą susidėliojome pagal senelių ir artimųjų pasakojimus bei rekomendacijas. Matėme daug piliakalnių, dvarų, nykstančių kaimelių, gamtos draustinių ir bažnyčių. Kartais nuklysdavome ieškodami objekto, kuris pažymėtas žemėlapyje, tačiau kelyje nuorodų nesimatydavo. Labiausiai įstrigo gamta, žmogaus veiklos nepaliesti rezervatai – ramūs, tylūs ir trykštantys gyvybe. Panemunės kelias menantis viduramžius, kunigaikščių ir pilių didybę, taip pat Merkinės kraštas pasakojantis apie rezistencinius veiksmus.

Pradėjome kelionę nuo Dzūkijos, kurioje aplankėme Merkinės muziejų, piliakalnį ir 17-ojo a.pr. Statytą bažnyčia, o partizanų muziejaus šeimininkų neradome namie. Ieškodami partizanų kapų radome paminklą tarybiniam kariui, kuris sukėlė dviprasmiškus jausmus. Merkinės pašonėje aplankėme Janonio akmenis, kurie buvo naudojami kaip kalendorius. Vėliau Subartonyse aplankėme V.Krėvės-Mickevičiaus muziejų. Zervynų kaimelyje matėme gausybę nysktančių sodybų su senoviškais šiaudinais stogais. Uciekoje autentiškos sodybos savininkas aprodė pirkią su moline ąsla ir papasakojo apie bitininkystę. Link Šunupio užsukome į partizanų bunkerį ir Bakanauskų pelkę. Marcinkonyse matėme Čepkelių raistą. Važiuodamai pro Simną apsilankėme Žuvinto rezervate.

Panemunės kelią pradėjome nuo Raudondvario dvaro. Toliau išvydome Seredžiaus piliakalnį, nuo kurio atsivėrė puikus vaizdas į Nemuną. Taip pat matėme Veliuonos bažnyčią ir vieną iš nedaugelio išlikusį Vytauto didžiojo paminklą, statytą 1930 m. Pasivaikščiojome po Raudonės ir Vytėnų pilis. Pastaroji restauruojama, taigi pavyko pamatyti po tinku paslėptas molines plytas, kurios dėl aplinkos poveiko po truputį tampa smėliu. Pasivaikščiojome nuostabiu parku ir važiavome toliau. Pasiekėme jūra ir užsukome į Rusnė, Ventės ragą ir Mingės kaimą, kuriame pagrindinę gatvę atstoja upė, o tiltus – valtys.

Žemaitijoje važiavome į Platelius, kuriuose norėjome aplankyti raketų bazę, tačiau ji buvo uždarytą renovacijos darbams. Keliavome į Salantus – Orvidų sodybą ir akmenų muziejų Mosėdyje. Neaplenkėme ir Plungės dvaro. Švėkšnos miestelyje labai patiko bažnyčia, dvaras ir visiškai apleista Sinagoga. Paskutinis maršruto taškas buvo Kamanų rezervatas, esantis šalia Mažeikių ir Latvijos sienos. Ne iš karto radome pažintinį taką, bet jausmas užplūdęs žengiant per žmogaus nepaliestą gamtą atpirko visas paieškas.

Kelionė buvo nuostabi, supratome kiek daug nežinome apie savo kraštą, nes kiekvienas miestelis turi savo istoriją ir iš jų kilę gausybė Lietuvai brangių žmonių. Dalį objektų praleidome dėl laiko stokos, o apie tuos kurios lankėme daugiau sužinoti padėjo knygos ir „Lietuva. Didysis kelių atlasas". Įvertinome gamtos grožį, kuris ne ką atsilieka nuo šiltųjų kraštų ir juos aplenkia savo upėmis, miškais ir pievomis. Nakvodavome palapinėje ir sodybose, maitinomės užkandžiais ir kartą per dieną šiltu maistu, kurį gamindavomės ant nedidelio dujų baliono su laikikliu puodui. Keturiese išleidome maistui po 30-50 Lt, kurui po 110 Lt. Keliavome šešias dienas ir nuvažiavome apie 1500 km. Kitais metais laukia likusi Lietuvos dalis – Aukštaitija ir Suvalkija, o mėgstantiems keliauti patarčiau nepamiršti gimtojo krašto ir atrasti jį iš naujo.

Nuotraukos iš viešai prieinamų interneto svetainių.